Naujienos

Mirė poetė Liūnė Sutema

02 maza katiliskis

Šių metų sausio 17 d. savo namuose, Čikagos priemiestyje Lemonte (JAV), eidama 86 metus mirė lietuvių išeivijos poetė Liūnė Sutema. Šią reikšmingą lietuvių literatūrai kūrėją, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę, su Pasvaliu sieja Mariaus Katiliškio vardas.

Poetė Liūnė Sutema buvo rašytojo Mariaus Katiliškio žmona ir jo vaikų motina. Per II pasaulinį karą Pasvalyje gyvenęs ir kūręs rašytojas drauge su Liūne Sutema naujus namus sukūrė Amerikoje, tačiau šioje šalyje abu niekada ir nepritapo.

Poetė dovanojo Pasvalio bibliotekoje veikiančiam Mariaus Katiliškio atminimo kambariui rašytojo rankraščių, jo asmeninių daiktų, tarp jų – darbo stalą, rašomąją mašinėlę, pypkių kolekciją. Ne kartą yra morališkai ir finansiškai parėmusi biblioteką.

Poetės išėjimo valandoje – In Memoriam, kuriame savo apmąstymais ir mintimis dalijasi Pasvalio bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėja Vitalija Kazilionytė, ne vienerius metus palaikiusi ryšius su Liūne Sutema.

IN MEMORIAM

Zinaida Nagytė-Katiliškienė – poetė Liūnė Sutema

1927–2013

Sausio 17-osios ankstų rytą iš bibliotekos bičiulės, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos Virginijos Paplauskienės atskriejo nelemtoji žinia: „Nebėra... nebėra Zinaidos Nagytės Katiliškienės..."

Egzistencinis skausmas tarsi pavasarinis stichiškas polaidis veržiasi dvasion: nuo šiol jau nebebus duota, o tik atimta... Mintys sustingsta. Lieka du žodžiai: nebėra ir tebūnie. („Tebūnie" pavadinta Poetės knyga). Dvasinės saugos fizinė prarastis ir Poetės susitaikymas su Dievo duotybe – TEBŪNIE. Tik dar neįmanu šito priimti. Per brangus Ji buvo – tebėra Žmogus ir bibliotekai, ir visam Pasvalio kraštui, lietuviškajai pasaulio daliai.

Dabar kaip negęstantis žaizdras gyvenimo kalvėj užsiliepsnojo neatšaukiamu nuosprendžiu – nebėra – visi mūsų bičiulystės metai, virstantys Pasvalio žemės IN MEMORIA Poetei.

Pradžia remiasi į 1994-uosius – rašytojo Mariaus Katiliškio vardo suteikimo bibliotekai metus, Liūnės Sutemos pirmąjį laišką tuometinei bibliotekos direktorei Vidai Žilinskienei, pirmuosius neįkainojamus siuntinius – Mariaus knygas su dedikacijom, nuotraukas. Mirties akivaizdoje dedikacijos virsta įpareigojančiu dvasiniu testamentu mums ir po mūsų ateisiantiems. Sukluskim: „Pasvalio bibliotekai – pirmoji Mariaus knyga", „Mariau, grąžinu „Apsakymus" į Pasvalio biblioteką, ir Tavo uošviai didžiuojasi Tavimi". Didžiuojasi, nes tame pačiame Liūnės Sutemos dedikacija paženklintame lape Marius Katiliškis 1975-aisiais užrašė: „Mieliems Augustinui ir Antaninai Nagiams Kalėdų švenčių proga"; tas pats ir knygoje „Šventadienis už miesto": „Ši knyga grįžta į Pasvalio biblioteką, Mariaus užrašyta mano Tėvams". Dvigubos dedikacijos, dviguba vertė. Ir visur fiksuojamas žodis – grįžta ir dar stipresnis – grąžinu. Vertybės, pagal natūralias egzistencijos teises priklausančios Pasvaliui, jam ir grąžinamos. Nutiestas knygos ir bibliotekos išlikimo kelias.

Toliau, staiga išvykus Vidai Žilinskienei iš Pasvalio, stojo ilga ilga tyla – bijojom kalbinti Liūnę Sutemą laiškais: kiek kartų bandyta rašyti, visi žodžiai atrodydavo netinkami, banalūs ir laiškai likdavo neišsiųsti. Pragaištingas laikas privertė išdrįsti. Susibičiuliavom su pirmuoju Lemontan nusiųstuoju laišku. Atsakas į jį buvo daug daugiau nei tikėjomės: „Jūsų laiškas visų mano netekčių metu kažkaip prablaivė ir paguodė mane. Džiaugiuosi, kad taip rūpinamasi Mariaus vardo biblioteka. Esu tikra ir jis patenkintas".

Iškart Liūnė Sutema mielai ėmėsi grąžinti Mariaus kūrybos ir gyvenimo liudijimus. Vienas po kito iš tolimojo Lemonto Pasvalin keliavo Jos siuntiniai su brangiu rašytojo kūrybiniu palikimu. Kiekvieno siuntinio palydovas – laiškas su gyvenimiška pareiga virtusiais žodžiais: „Siunčiu dar dalelytę Mariaus. Nenoriu, kad nusimestų, kai manęs nebebus". Jau tuomet taip skaudžiai sukrėsdavo nelemties žodžiai: „kai manęs nebebus..." Šiandien tos brangios dalelytės sukuria vientisą, unikalų, gyvybingą vaizdą Mariaus Katiliškio atminimo kambary: rankraščiai – novelių, kalbų, paskaitų, pasakų, baigtų ir nebaigtų – Liūnės Sutemos žodžiais, „vienu metu Marius buvo pradėjęs rašyti pasakas", brangiausias turtas – 1946–1952 m. dienoraštis. Vaizdą pratęsia piešiniai, archyviniai dokumentai, išeivijos leidiniai su Mariaus kūriniais ir Zinos prierašais. įvairių laikotarpių fotografijos – jų antrojoje pusėje Poetės ranka užrašyti paaiškinimai. Šalia išminėtų dalykų stovi Mariaus rašomasis stalas, ant jo – rašomoji mašinėlė, odinis aplankas su knygos „Apsakymai" rankraščiu, netoliese kiti spausdinti tekstai ir pypkių, su kuriomis visą gyvenimą nesiskirta, kolekcija. Sugrįžo ir tie karo metais Mariaus kaupti, per visas istorijos pervartas sugebėti išsaugoti Juozo Keliuočio redaguoti „Kūrybos" numeriai su Pasvalyje rašytomis novelėmis, ir keli numeriai prieškario „Naujosios Romuvos", adresuotos tuomet Katiliškėse gyvenusiam būsimajam rašytojui. Ir Lietuvoje išleista, Pasvalyje parašyta, Lemonte pabuvojusi knyga „Seno kareivio sugrįžimas": visi knygos sutiktuvių Lemonte dalyviai, kartu ir Liūnė Sutema, savo autografais užantspaudavo brangią Pasvalio bibliotekai skirtą dovaną.

Vientisas rašytojo kūrybos gimimo ir jos vertės liudijimo pasauliui procesas, nepakartojamas žmogaus gyvenimas. Didžioji kultūros dovana visam Pasvalio kraštui.

Prarasties ugnimi šiandien degina Liūnės Sutemos laiškai – trumpi, taupūs, gilūs, iškalbingi. Kaip duona dalijomės viskuo, kiekviena naujiena, smulkmena, susijusia su mums brangiu žmogumi. Kartu džiaugėmės Jos ir Mariaus Lietuvoje išleistomis knygomis, 2007 metų apdovanojimu už dvasinės saugos poeziją – Nacionaline kultūros ir meno premija, kurios gabalėlį atseikėjo bibliotekai. Siųsdavome moksleivių rašinius, originaliąją kūrybą, geriausiai įvertintą bibliotekos kasmetiniuose konkursuose. Atsakas: „Įdomi jaunų merginų kūryba ir įspūdžiai apie Mariaus eilėraščius. Žodžiu, buvo palaiminga diena, kai gavau Jūsų siuntą..." Kitame laiške vėl: „Ačiū už jaunųjų moksleivių kūrybą. Ypač patiko Justinos Vaitkevičiūtės esė. Įdomu ir savita". Gavusi mūsų siųstas atminimo kambario nuotraukas, dėkojo: „Nuotraukos puikios. Taip ir vėl matau Marių sėdintį prie savo rašomojo stalo. Gera ir kartu skaudu". Spėjome nusiųsti ir žinią apie „Pasvalią" – Pasvalio krašto kultūros paveldo E. biblioteką. Gavome ir leidimą praturtinti „Pasvalią" bibliotekai dovanotu Mariaus kraičiu, palydėtą pasitikėjimo žodžių: „Grąžinu susitarimą su pasitikėjimu". Tai buvo paskutinysis laiškas...

Vartau Poetės dovanas – Jos „Tebūnie", Mariaus paskutiniąją knygą „Pasivaikščiojimas ratu", jau su ilgesiu glostau įrašus: „Mieloji Vitalija, ačiū už rūpestį. Zina" ir labai panašų kitąjį. Įsiskaitau į „Tebūnie". Akys kliuva kaip ir pirmą kartą vartant už anksti mirusiai dukrai Agnei skirto eilėraščio:

Vakar ruduo atsivėrė,

lyg negyjanti žaizda –

Neskaudėjo. Ne –

tik nudažė medžių lapus,

ir staigus vėjo gūsis

juos tėškė į mane –

Neišgąsdino. Ne –

tik pajutau, kad kitokio rudens

niekados nebus,

tik negyjanti žaizda.

Negyjanti žaizda nuo šiandienos viskas: kiekvienas laiškas, rankraštis, knyga, nuotrauka, daiktas, kuriuose lieka amžiams užantspauduotas Liūnės Sutemos prisilietimas ir atmintis.

*

NEBĖRA. Pašėlusiai skauda... Nesaugu...

Zina mieloji, kas saugos Mariaus sodintus medžius... ir mus, Mariaus bibliotekoje prisiglaudusius...

Bet tebūnie kunigo Nerijaus Šmerausko žodžiai: „Lydžiu maldoje..."

Ir paguoda: bežemių kartos Poetė išėjo į savąją žemę pas savuosius – vyrą, dukrą, sūnų, jau seniai Amžinatvėj besiilsinčius, išėjo pačiu Jai mylimiausiu laiku – per baltą žiemą.

Ir pamažu bręstantis suvokimas: neatšaukiamas – NEBĖRA – atminties ir bičiulystės nepanaikina. Ji tęsis – iš skirtingų upelės Liūnės krantų...

Tebūnie saugi Amžinatvės Užuovėja...

Vitalija Kazilionytė