2019 m. respublikinis konkursas „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“

vasku konkursas 2019

Gruodžio 13 d. Vaškuose vyko tradicinio respublikinio moksleivių kūrybinio konkurso „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“ baigiamasis renginys. Šiais metais jis vyko Vaškų gimnazijoje.

Konkursui buvo pristatyti 45 darbai iš 9 respublikos mokyklų. Daugiausia – po 15 mokinių – dalyvavo iš Pasvalio Petro Vileišio ir Biržų „Saulės“ gimnazijų. Savo forma darbai buvo labai įvairūs: piešiniai, eilėraščių interpretacijos (rašiniai), savos kūrybos haiku, , šokiai, vaidybinės improvizacijos, dainos, kompiuterinė animacija.

Darbus vertino komisija, kurios sudėtis šiais metais šiek tiek pasikeitė. Ją sudarė: Virgilija Stonytė – pirmininkė, Vilniaus r. Lavoriškių Stepono Batoro gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė; Virginijus Gasiliūnas – narys, Lietuvos literatūrologas, redaktorius, žurnalistas; Audra Svėrienė – narė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriaus vyriausioji specialistė; Jurgita Vaitiekūnienė – narė, Vaškų gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė, direktorės pavaduotoja ugdymui; Bronislava Mainonienė - narė, Pasvalio muzikos mokyklos direktorė; Laimutė Vaitkevičienė – narė, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė; Aldona Oniūnienė – narė, Vaškų Vandos Zaborskaitės bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė.Komisija įvertinusi visus pateiktus konkursui darbus , paskelbė laureatus. Laureatais tapo Panevėžio, Pasvalio Vaškų ir Akmenės  moksleivių darbai:

Pirmos dvi vietos buvo paskirtos Erikui Baltokui,  Akmenės gimnazijos 4kl. mokiniui, už eilėraščio interpretaciją pagal Alfonso Nykos-Nyliūno eilėraštį „Aštuntoji vienatvė“ ( mokytoja Rita Ringienė) ir Gabrielei Katilevičiūtei, Panevėžio 5-osios gimnazijos moksleivei už esė „Orfėjo ir Euridikės istorija: nuo A iki Ž“ ( mokytoja Lina Šešetienė).

Antrosios trys vietos skirtos Monikai Kajotaitei, Akmenės gimnazijos 10 kl. mokinei už eilėraščio interpretaciją pagal Broniaus Krivicko eilėraštį „ Jei be laiko man tavęs gedėti“. (mokytoja Rita Ringienė).

Vaškų gimnazijos vaidybinei-muzikinei inscenizacijai „(Ne)parsidavęs“ pagal Marcelijaus Martinaičio baladę „Kukutis – pasaulinei parodai“(Rugilė Aniūnaitė, Auksė Bajoriūnaitė, Monika Trinskytė, Gabrielius Lesvinčiūnas). (mokytoja Vaida Lipinskienė).

Panevėžio 5-osios gimnazijos trijų vaikinų: Mato Kazlausko, Modesto Kavaliausko ir Simo Vazonio sukurtai kompiuterinei animacijai pagal Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“. (mokytoja Lina Šešetienė).

Trys trečiosios vietos skirtos šiems darbams: Simonui Pažemeckui  Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijos 2 kl. mokiniui už sukurtą melodiją dainai „Elgeta“, pagal Vinco Mykolaičio-Putino  eilėraštį „Elgeta“. (mokytoja Kristina Lisauskienė).

Aistei Židonytei, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 12 kl. mokinei už piešinį „Prisiminimui“, pagal Vytauto Mačernio eilėraštį „Prisiminimui“ (mokytoja Leonora Stravinskienė) .

Saulei Štuopinytei už savos kūrybos ir pačios pianinu atliekamą muzikinį kūrinį „Lietus“, pagal Antano Mackaus eilėraštį „Ir mirtis nebus nugalėta“. (rengėsi savarankiškai, konsultavosi dėl idėjos su mokytoja Regina Grubinskiene).

Konkurso baigiamajame renginyje buvo įteikti 8 paskatinamieji prizai. Visiems mokiniams įteiktos padėkos už dalyvavimą konkurse. Padėkota visiems mokytojams, kurie padėjo mokiniams pasiruošti , lydėjo juos į konkursą. Jiems įteiktos padėkos ir knygos.

Žemiau publikuojami pirmos ir antros vietų laimėtojų rašto darbai.

Vandos Zaborskaitės bibliotekos vyriausiosios bibliotekininkės Aldonos Oniūnienės informacija

Pirmos vietos laimėtojo Eriko Baltoko, Akmenės gimnazijos 4kl. mokinio, eilėraščio interpretacija pagal Alfonso Nykos-Nyliūno eilėraštį „Aštuntoji vienatvė“ (mokytoja Rita Ringienė).

Alfonso Nykos –Niliūno eilėraščio ,,Aštuntoji vienatvė“ interpretacija

Aštuntoji vienatvė

Kuomet tu išdavei mane, apleidęs

Namų dievus ir mūsų džiaugsmą tamsai

Visatos tuštumoj, lazdynas šaukė

Užkimęs dauboje: palauk,

Aš tave apginsiu!

Dabar – dabar, kai tūkstančiai

Dienų ištirpo nebūty, kai raukšlės

Išdavė rankas (akys ir plaukai

Mirė dar anksčiau), kai mano kūnas

Suteptų tavo lūpas,

Sugrįžk ir nusileisk

Į šniokščiantį Mergaitės slėnį,

Kaip nelaimingas ir benamis

Angelas, kuris kasmet

Klykdamas su paukščiais parlekia į šiaurę,

Ir šauk mane vardu ten, kur pamišus Gemma,

Perplėšus vienatvės rūbą,

Nuogu kūnu įsisiurbus

Į baigiantį anglėti medį, klykia.

Nes tik medis

Miršta ir gyvena tobulai.

(Nyka –Niliūnas Alfonsas. Vyno stebuklas. Chicago, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1974, p. 16)

Tai eilėraštis iš ketvirtosios egzodo poeto Alfonso Nykos – Niliūno  knygos ,,Vyno stebuklas“, išleistos Čikagoje 1974 metais Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo lėšomis. Originalią knygą drobiniais vyšninės spalvos viršeliais laikau rankose. Iš balto aplankalo atvartų sužinau apie 26 leidinius, tarp kurių septintasis yra Alfonso Nykos – Niliūno verstas ,,Hamletas“ (1964) ir ši, 25-oji poezijos knyga, išleista 800 egz. tiražu ir pirkėjui tada kainavusi penkis dolerius. Knygos istoriją papildytų žinojimas, kokiu būdu šis leidinys įveikė geležinę uždangą. Bet nežinau, tik liečiu geros kokybės popierių ir bandau iš pavadinimo suprasti lyg lengvai nuspėjamą emigranto vienatvės temą. ,,Turėtų būti liūdna.“ – saliamoniškai  tvirtinu sau, bet kuo toliau, tuo labiau nuostatą dildo nauji klausimai.

 Pradedu nuo pavadinimo epiteto ,,aštuntoji“. Kodėl toks skaičius? Galėtų sietis su emigracijoje praleistais aštuntaisiais metais, jei po tekstu rasčiau 1952, bet metų nuorodos nėra. Gal skaičius ,,8“ svyra į begalybės ženklą, tada perskaityčiau ,,Begalinė vienatvė“. Galėtų taip būti, nes vienumos motyvas pasikartoja per visą knygą dar septynis kartus, o prieš tai įdėtame ,,Macbeth“ perskaitau: ,,Taip visą laiką laša/Nematomas ir nenužudomas vienatvės/ Kraujas.“ Suklūstu, randu dar vieną eilėraštį tuo pačiu pavadinimu (1,66), tik be epiteto. Ir tik po kažkelinto atsivertimo pamatau turinio skliausteliuose įrašytus teksto sukūrimo metus: ,,Aštuntoji vienatvė“ parašyta 1970 metais, ir tik keli eilėraščiai neturi savo sukūrimo datos, o visi kiti rašyti nuo 1938 iki 1971 metų. Skaičiuoju toliau kaip koks matematikas, ir skaičiai padeda susivokti: poetas pasitraukė kaip ir dauguma to meto rašytojų iš Lietuvos 1944 metų rudenį. Vokietijoje kaip tarpinėje stotelėje pragyveno penkerius metus, paskui jau visą likusį gyvenimą - Amerikoje. 25-eri Lietuvoje, 71-eri svetimybėje. Bet žmogus, gerai mokėjęs prancūziškai, vokiškai, angliškai, visą savo laiką svarbiuosius tekstus rašė lietuviškai. Poeto dienoraštyje randu citatą, būtent iš 1952 metų įrašo: ,,Man atrodo, kad aš gyvenu ne dabar, kad žodžiai yra būties muzika, kad mes esame žodžiai.“ (2,414) Tad žodžiai nesensta, nedingsta kaip ir vertybės, jais nusakomos. Eilėraščio žmogui tai yra gimtinė, gamta, atmintis ir laikas, kurį jis išgyvena. Ir aiškus žinojimas, kad žmogaus gyvenimas yra baigtinis, todėl ir skaudžiai gražus, ir sunkus, jeigu prasmingas. Palikti namus, vadinasi, juos išduoti, apleisti, bet išėjimas kaip pasakose yra visada ir grįžimas. Dar neišėjęs gauni užduotį grįžti. Nuo seniausių tekstų iki XX amžiaus literatūros.

 Eilėraščio pirmame posme šaukiantis lazdynas kaip gamtos vaiko priebėga, slėpynių vieta. Visai iš kito kūrinio ateina prisiminimas apie po 52 –ejų metų į Šetenius grįžusį kitą poetą, kuris džiaugėsi atradęs po tiek metų vaikystės dienų draugą lazdyną. Tas pats įvaizdis ne tuo pačiu laiku rašytuose beveik bendraamžių kūrėjų tekstuose. Gal neatsitiktinai ir ,,Vyno stebuklo“ pirmas eilėraštis yra ,,Exil“, o paskutinis - ,,Rytas Nemeikščiuose“. Kaip siužetinis rinkinio rėmas, tik laikas teka atgal – iš dabarties į praeitį. Nagrinėjamame eilėraštyje tarsi atgauna įprastą kryptį, bet ir vėl gręžiasi įsakmiu ,,sugrįžk ir nusileisk / Į šniokščiantį Mergaitės slėnį,/ Kaip nelaimingas ir benamis/ Angelas, kuris kasmet/ Klykdamas su paukščiais parlekia į šiaurę...“(1, 15) Grįžtantis žmogus nelaimingas, juk benamis (pradžios namai yra vieninteliai), bet ir Angelas, nes vis su paukščiais aplanko namus šiaurės pusėje. Į Mergaitės slėnį (ketino parašyti romaną apie mergaitę Vasarą) kas pavasarį nusileidžiantis Angelas ir saugo tą vietą, o ilgesys ir atmintis augina sparnus, ir odisėja baigiasi tarsi laimingai. Nuspėjami Nemeikščių medžiai – taip  leidžia sakyti ir rinkinio eilėraštis, ir dienoraščio įrašai: ,,<...> norėčiau pabrėžti (jei tai galėtų būti kam nors įdomu), kad mano poezija yra absoliučiai autobiografinė,- net ten, kur ji tokia neatrodo.“ (2006-12-06, 2, 240) tampa medžio – gyvenimo  metafora. Sudegti, vadinasi, išgyventi, sudilti, vėl tapti pelenu, bet ir pasitarnauti, t.y. šildyti, šviesti ir ramiai išnykti be liekanos. Ir tada supranti, kad aštuntoji vienatvė, begalinė, neaprėpiama, reiškia gyvenimą. Gali būti net faktinis sutapimas, kad Čipkų Alfonsas gimė aštuntasis iš dešimties vaikų. Aštuntojo gyvenimas kaip savo odisėją (nu)ėjusio žmogaus būtis ir laikas. Kaip kitaip, jei rašė žemininkas ir egzistencialistas. Beje, labai branginęs atskirumą, vienumą, vengęs viešumo (1974-11-07, 2,480), nes vienatvė kūrėjui - būtina prabanga: ,,Vienatvė yra talentas, ir talentas yra vienatvė.“ (1948-03-06, 2,399) Vienatvę gal labiau pajunta jaunas žmogus, bet labiau įprasmina subrendęs, nors ir pajunta tiek pat skaudžiai kaip jaunystėje, ir supranta kaip neišvengiamybę: ,,Aš netikiu, kad viskas yra visame kame, nes aš tikiu absoliučiu egzistencijos vienišumu. Būti reiškia (yra) būti absoliučiai vienam.“ (2003-04-08, 2,102) ,,Kodėl Tu nepasakei, kas yra sunkiau: būti paliktam ar kitą neaprėpiamai vienatvei palikti?“ (2003-12-04, 2,128) Vienatvė augina ilgesį, o gal juo ir gyvena. Bet iš ilgesio išauga žodžių – poezijos ar dienoraščio liudijimų: ,,Lapkritis. Aš esu lapas, bet kur mano medis?“ (1952-11-07, 2,420) Retorinis klausimas yra ir atsakymas, kad dalis didesnio, svarbesnio.

Gemma, reiškianti brangakmenį, antspaudą, yra prigimties ženklas, primenantis, kas tu toks, iš kur tu toks ir kas buvo prieš tave. Vadinasi, esi tarsi paženklintas, įžemintas savo kilme, todėl ir nuogas kūnas – tai nepažabota gamta, tyra ir natūrali, nuolat atgimstanti, atauganti. Jos vienas iš švenčiausių ženklų yra medis, net jei negali jo liesti, būti jo pavėsyje, pasilieka sąmonėje kaip tobulybės siekinys, kuris ima ir išsipildo, todėl pats įveiki erdvę ir laiką. Ir poetas kaip Odisėjas grįžta kad ir urnoje su savaisiais pas savuosius. (2017 metų vasarą Alfonsas Nyka-Niliūnas palaidotas Utenos kapinėse šalia tėvų).

 Lyrinis subjektas sutampa su autoriumi, eilėraštis su gyvenimu. Ir niekada tampa visada.

Šaltiniai

  1. Nyka –Niliūnas Alfonsas. Vyno stebuklas. Chicago, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1974, 76 psl.
  2. Nyka –Niliūnas Alfonsas. Dienoraščio fragmentai 2001-2009 ir Papildymai 1940-2000. V., ,,Baltos lankos“, 2009, 539 psl.


Pirmos vietos laimėtojos Gabrielės Katilevičiūtės, Panevėžio 5-osios gimnazijos moksleivės, esė „Orfėjo ir Euridikės istorija: nuo A iki Ž“ ( mokytoja Lina Šešetienė)

Orfėjo ir Euridikės istorija: nuo A iki Ž“

Esė

(Pagal J. Vaičiūnaitės eilėraščių ciklą „Orfėjas ir Euridikė“)

Apie meilę

 

Vaikystėje ji – mama ir tėtis. Paauglystėje – visuomenė. Suaugusiajam ji lyg ir neegzistuoja ar tetrunka trejus metus. Dar maži buvome mokomi, kad gyvenime nėra didesnio gėrio už meilę, tarsi ji vienintelė neliečiama ir visada teisinga, todėl nekeista, kad ūgtelėję (kaip pasakytų suaugusieji – per dideli neliečiamybei ir per maži tikrovei) nenumanome, kad meilė pati savaime nėra nei laimės modelis, nei finišo tiesioji. Gal todėl visą gyvenimą bėgame „tiesėm ir kreivosiom,/ ir laužtėm,/ tuščiom daugiakampėm aikštėm“ ir bebėgdami tiek, kiek mums visatos leista atsiminti, tampame „baltais manekenais“ su cigarete ir viskiu rankose. Staiga suvokiame, kad bandėme pavyti iš esmės neegzistuojantį, vėjo pavidalu mums pasirodantį vaizdinį. Galima sakyti, jog meilė – haliucinacija. Vieni joje įklimpsta,  kiti joje susikuria jaukią oazę ir ji tampa nuolatiniais namais. Pamanytume – laimingiausi tie, kurie su ja neturi nieko bendra, tačiau visuomenė skelbia: „Reikia nuolat tobulėti – reikia nuolat mylėti arba būti mylimam!“ Manau, kad tokia laipsniškai tobulėjanti meilė ilgainiui tampa akla, o individas, patekęs į jos spąstus, pasiduoda, tarsi būtų apsėstas jam per stiprių jausmų. Betarpiškai, atrodytų, be jokių išlygų mylėdami žmogų, tampame tais, kurie sugeba visapusiškai patenkinti „mylimo“ žmogaus poreikius, o laikui bėgant nebegalime be jo gyventi – susitapatinę su tiesioginiu „meilės“ objektu tampame juo, nebelieka mūsų pačių: nėra jo – nėra mūsų. Tuomet visa, kas atrodė paprasta ir savaime suprantama, staiga pasislepia po rausvu šydu ir jau niekas nebepatenkina begalinio noro įtikti. Liekame vieni kelionėje link kito. Tik problema ta, jog tas kitas nė nenori būti pasiektas – jam reikia atstumo. Ir kas daugiau belieka, nei laikytis tolėliau, taip viliantis patenkinti „mylimojo“ poreikius ir kenčiant laukti, jog galbūt jis sugebės įrodyti esąs vertas priartėti. Taigi, lieka tik svajonės. Orfėjas taip pat svajojo. Juditos Vaičiūnaitės, XX a. poetės (jos eilėraščiuose pasiklysti lengva lygiai taip pat, kaip vidurvasarį einant J. Basanavičiaus gatve lengva pamesti mamą, kurios ranką taip stipriai suspaudusi dar nespėjusiame įdegti delne laikiau arti smėliu aplipusio veido), kūriniuose galima rasti tiek save, tiek mums besišypsančių veidų atspindžius ir bekeliaujant dailiai surašytomis strofomis suvokti, jog jaučiame daugiau nei suprantame: „...pats švelniausias garsas –/ Euridikė šypsos...“ Skaitydama jos eilėraščių ciklą „Orfėjas ir Euridikė“ (ir kodėl žodžiai savo tikraisiais balsais prabyla tik gabiausių menininkų užrašuose?) aš įsitikinau – meilė nėra sudėtinga. Ji miršta, o su ja kartu ir jos objektai. Supratau, o gal tik norėjau suprasti – Orfėjo meilė akla. Tad argi galėjo ji būti tikra? Ar ne paprasčiau tiesiog mylėti? O gal paleisti? Juk šis nesugebėjimas atsisveikinti ir yra dainiaus skausmo šaltinis...

Kalėjimas

 

Sakoma, kad įsimylėjęs žmogus jaučia euforiją. Lyg pakilęs į pačią egzistencijos viršūnę ir šio šuolio net nepajutęs individas mano, jog vis dar yra ten, kur pradėjo, todėl jo aplinka tampa be galo tuščia. Kodėl? Atsakymas yra išties banalus – per ilgai užsitęsusi laimė tampa savotišku „tobulybės“ momentu. Būtent tada, kai esame paskendę mus viliojančioje iliuzijoje, per tam tikrą laiką (gana greitai) mumyse užauga kalėjimas. Bėda ta, jog jis ne metalinis, ne šaltas ir ne baisus, jis – išmargintas įvairiausiomis spalvomis, jame auga rečiausių rūšių gėlės, kuriose gyvena magiškų balsų savininkai. Į jį patekę (daugelis iš ten nė nenori ištrūkti), net nepasakytume, jog esame įkalinti. Ir dėl to visai nekeista – visi nuo mažų dienų svajojome, kad gyvensime didžiulėje pilyje su gausybe patarnautojų bei neišsenkančia banko sąskaita, ir, beje, niekas nepamiršdavo visų šių gėrybių paslėpti už aukštų ir lygiai taip pat gražių sienų, juk nė vienas nežinojome, kam jos išties skirtos. Ši viršūnė pražudė net ir tą, kurio meilę kiti vadina tobula (jei paklaustumėte manęs – pabaigos pabaiga). Visi trokštame istorijos „Ilgai ir laimingai.“ Taip banalu – „ilgai“, „laimingai“... „Ilgai“ – tai amžinybė ar iki tol, kol mirsi? O „laimingai“? Visada ar tik tada, kai gera, leidžiant aplinkiniams ar ir tada, kai visi prieštarauja, o gal tik tuomet, kai sukuriama iliuzija „ilgai ir laimingai“? Taigi, Orfėjas ir Euridikė, tiksliau – Orfėjas. Jo meilė savajai nimfai, kaip pasirodytų iš pirmo žvilgsnio, yra stipresnė už visas pasaulio negandas (vėl banalu: „negandos“? Gal tik lemtis?): „<...> jis mylėjo labiau nei gyvenimą.“ Pasak mito, Euridikė tik žaidė su nimfomis, ir štai Aristėjas pamatė ją ir leidosi vytis, juk kaip galėjo tokia gražuolė būti ištekėjusi. Išsigandusi hamadriadė nėrė į mišką, o ten... nebėra Orfėjo gyvenimo... Ir kas yra jo gyvenimas? Ar Euridikė, ar meilė Euridikei? Įsimylėjęs nelaimėlis – aklos meilės pavaldinys. Juk jei mylime, nebeturi likti klausimo „ką?“. „Neapsakomai nuliūdo Orfėjas“, ir tai nestebina, juk praradęs gyvenimą žmogus negali būti laimingas. Ypač jei jis kalinys...

Melodijos

 

Talentingasis dainius gedi, tačiau, nors žmogaus prigimtis verčia lengviau priimti sielvartą negu džiaugsmą, jis nėra vienas. Dosniai apdovanotas dievų, jis turi arfą ir joje slypinčią muzikos galią. Vis dėlto ji jau neprabyla, tarsi su Euridikės mirtimi būtų iškeliavęs ir Orfėjo talentas: „Ir mano vyriška rauda/ begarsė ir grasi.“ Melodija, anksčiau skaidrinusi dieną, dabar tapo išsekusia skausmo upe. Lyg nė nebuvusi, išnyko Orfėjo laimės detalė, viena svarbiausių... Tik kas tai? Euridikė ar muzika? O jei Euridikė ir muzika – vienas ir tas pats? Kadangi arfa yra Orfėjo dalis, muzika – tai, kas kyla iš jo sielos, vadinasi, muzika yra lygu Euridikė. Ji tapo Orfėjo širdies valdove visai ne savo noru. Deja, ji to nesuvokia, o mirusiai jai jau jokie paaiškinimai nėra gyvybiškai svarbūs. Meilė nimfai privertė dainių susitapatinti su savo „meile“, tai yra tapti meilės objektu. Štai kodėl manau, jog du mylimuosius sieja akla meilė. Tad Orfėjas jaučiasi sužlugdytas, juk neteko savęs, kitaip tariant, jis miršta kartu su nimfa, tik, kitaip nei pastaroji, jis gyvena. Dainiui būtis tampa bausme: jis neteko savęs, dėl to niekas šiame gyvenime jau nebeteikia malonumo, nes visas pasaulio gėris slypėjo (ir vis dar slypi) Euridikėje. „Aš tavo skausmo jokia atgaila/ nebeišpirksiu“,- sako mirusioji. „Apšviestas girtas pragaras./ Tik durys liko praviros...“- tęsia ji. Orfėjui jos (ne)ištarti žodžiai tarsi kulkos švilpesys į širdį. Iš tiesų, netektys atima mūsų gyvenimo tikslą. Nebelieka prasmės ir tai, kas anksčiau buvo priežastis tęsti, tampa liūdnu liudijimu, kad kažko jau nebėra ir teks ieškoti kito, tik niekas negali garantuoti, kad ir tas kitas neišnyks... „Pats švelniausias garsas –/ Euridikė šypsos...“ Neliks ir šito. Vargu ar kitas  bus geresnė už šią, nors ir ši jau yra kita? O jei ieškome kito, ar tai nereiškia, jog jau atsisakėme esamo? Gyvenimo. Ir jame aidinčių melodijų skambesio.

Ratu

 

„Garsas“ – visi garsai tokie patys, skiriasi tik decibelai. Gal tie decibelai tik dar vienas matavimo vienetas, skirtas išmatuoti kančiai? „Švilpesys“ – atrodytų, po laiko, praleisto žemėje, mes turėjome išmokti, kad viskas vyko, vyksta ir vyks be perstojo, tad kam stengtis sustabdyti Visatą, juk jos net sutrikdyti neišeina. „Šypsos“ – bet argi mes nesišypsom nuolat? Laimingi – šypsomės. Pykstam – šypsomės. Nekenčiam – šypsomės. Ir tos šypsenos skiriasi. Taip, vienų mes įžeisti nenorim, todėl leidžiam sau meluoti, o šių melų atsivalgę, nebenorime ragauti kitų. Ir staiga viskas aplink tamsu. Mums neberūpi, kas vyksta, paprasčiausiai todėl, kad niekas nebevyksta. Ta šviesa, apie kurią mums kalba su mirtimi susidūrę ir ją nugalėję žmonės, yra taip arti, jog norisi ją paliesti, nors viskas ir taip aišku, – negalima. Ir žengiame žingsnį artyn. „Neliesiu, – galvojam, – tik pažiūrėsiu.“ Dar vienas žingsnis. Taškas. Tai meilė. Mes vėl mylim. Orfėjas ir vėl pilnas. Jo pusės nebeatsiskyrusios. Dar truputį, dar vienas žingsnis. Ir vėl taškas. Laimė. Panika. „Kodėl?“ Orfėjo nebėra. Bet ir Euridikė neatsirado. Juk septyni ir devyni nėra ir negali būti kartu, ir nesvarbu, kad savižudžiai ir išdavikai yra panašūs. Septyni plius devyni lygu šešiolika. Pavojus. Tiesa, jau išvengtas, juk mirtis atsikrato visais ir viskuo. VII ir IX (prisimenu Dantės „Pragarą“) niekada nesilaikys rankomis ir nesišypsos vienas kitam, lygiai taip pat kaip septinto ir aštunto aukštų kaimynai neras apie ką kalbėtis, juk vienam rūpės bevystantys augalai, kitam – laiptinės sienų perdažymas. Nors nubausti abu, bet kentės atskirai ir ne todėl, jog mirė atskiromis mirtimis, bet todėl, kad viena siela yra nekalta išdavystė, kita – nesąmoninga savižudybė. Pasaulis taip surėdytas – kai laikas atsisveikinti, žmogus tampa žmogumi.

Sielų karalystė

Mes visi anksčiau ar vėliau iš „stiklinių miestų“ persikraustome į šešėlį. Juk niekas negarantuoja, jog dar rytoj būsime gyvųjų tarpe, nes eliksyras, kuris sudievintų žmogų, dar nėra išrastas. Tačiau, kad ir kaip bebūtų nuostabu, jei patys galėtume spręsti, kiek ilgai gyvensime arba kiek ilgai gyvens mūsų artimieji, su tokia galia neišvengiamai patirtume ir bausmę. Negalime tikėtis, kad mums paklus gamtos jėgos, kurios visą amžinybę viešpatauja Visatoje. Tačiau vis atsiranda tų, kurie sugalvoja naujų būdų, kaip apgauti visagalybes. Vienas jų – Orfėjas. Jis, nesiklausydamas draugų patarimų, nusprendžia keliauti į požemio karalystę ir iš ten parsivesti savo žmoną. Ir štai tada tarsi sugrįžta jo aistra muzikai, nors, galima manyti, ji yra laukiama tiek, kiek bus naudinga atsiimant parastąją nimfą. Mite „Su arfa rankose“, J. Vaičiūnaitės tekste „Nugairintas peronų,/ prieplaukų, aerodromų vėjo,/ raketos sprogimu kurčiam/ vidurnaktį surikęs“ „keistasis atėjūnas“ yra praleidžiamas trigalvio šuns. Požemio tamsybėse jis randa kelią pas rūstųjį Hadą, o skaudžiąją istoriją atskleidžianti jo arfa sugeba trumpam numalšinti mirusių sielų kančią, sujaudinti jautriąją Persefonę, ir toji įkalba savo vyrą Hadą grąžinti Euridikę Orfėjui. Tačiau, kaip visada, po kiekvienu „taip“ slypi „jei sugebėsi“ sąlyga. Rūstusis Hadas (ne veltui jis taip vadinamas) sutinka su Orfėjo prašymu, tačiau liepia jam, atsidūrus už Tartaro vartų, eiti pirmam ir jokiu būdu neatsigręžti, mat už jo eis Euridikė su ją vedančiu Hermiu. Visgi mirtis nėra kvaila. Tai, ką ji pasiglemžia, niekada neatitenka kitam. Ji gali žaisti, gali dėtis pralaiminčia, tačiau ji visada laimi, o tada gauna dar ir tai, kas jai nepriklauso. Aišku, jokia istorija nebūtų įtraukianti, jei viltis nesužlugtų. Kaip ir buvo galima tikėtis, Orfėjas neiškentė ir atsigrįžo, ir tai visai natūralu: jis ėjo ir ėjo, o kelio galo nė nesimatė. O juk, kaip visi žinome, viltis turi būti nuolat maitinama, jei norime, kad ji išliktų. Taigi, atsisukęs jis nepamatė nei mylimosios, nei Hermio. Tik užsivėrė požemio vartai ir liko nelaimėlis klaidžioti amžinojoje tamsoje. Deja, ir jo mirtis ne geresnė: išgirdo jis dundant būgnus, lengvą trepsėjimą ir apspito jį būrys menadžių. Jos užpuolė ir sudraskė jį į gabalus. Apolonas, sužinojęs apie jo mirtį, liepė palaidoti Orfėją Lemno saloj. Taip baigėsi toji „Ilgai ir laimingai“ meilės istorija. Vis dėlto niekas nesibaigia tik todėl, jog padedamas taškas. „Aš tik sapnuojama“,– J. Vaičiūnaitės eilėraštyje prabyla Euridikė. Šie jos žodžiai leidžia suprasti, jog jos nėra ir juo labiau ji tikrai negrįš į gyvenimą, lyg nieko nė nebūtų įvykę. Tačiau patyrus netektį yra įprasta manyti, jog išėjusysis nori grįžti. Mes suteikiame sau teisę įsikūnyti į mirusįjį ir tęsti jo gyvenimą už jį. Vis dėlto, kad ir kaip sunku būna pripažinti, jog ne viskas bus kaip buvę ir ne viskas keliaus ta pačia upės vaga (juk upės išdžiūsta ir tenka ieškoti kito, kitos...), tenka priimti praradimą. Priešingai – praradimas priima mus, o jis svetingas tiek, kiek šilto priėmimo galima tikėtis požemiuose. Kiek sielų pakaks Hado garbės indui užpildyti?

Šachmatai

Tiesa ta, kad kai kurie iš mūsų jausmus perdirba greičiau, o kitiems tenka gerokai padirbėti su savimi, kartais – aplinka. Keista tai, kad Orfėjas nepriklauso nė vienai iš šių grupių. Jis susitapatina su jausmais lygiai taip pat, kaip jis susitapatino su Euridike. Jis ir vėl tapo objektu, bet ne (aklos) meilės, o mirties. Tačiau kai ką jis suvokia: „Kai žiūrovams linksma“... Orfėjas, nors ir labai nenoriai, pripažįsta, jog šiame žaidime nėra galinga figūra, todėl jam belieka tokia dėtis arba žaisti su tokia galia, kokia jam yra skirta. Visgi net ir žaidime be taisyklių taisyklės yra. Visatoje vyrauja galios, kurių žmogui nevalia nei pamatyti, nei pajusti. Taigi yra kvaila manyti, kad galime jas nugalėti. Tai Visata baudžia žmogų, o ne atvirkščiai. Orfėjas nukeliauja į požemį ir prašo mirties dievo jam (žmogui) grąžinti Euridikę (mirusią sielą). Šitaip, nors ir netiesiogiai, jis prašo prilyginti jį Dievui, bet juk žemiškasis sutvėrimas neturi teisės valdyti žmonių sielų bei jų gyvenimų. Orfėjas nori prilygti dievams. Todėl nestebina, kad Euridikės gelbėjimo misija baigiasi herojaus mirtimi. Ir priežastis nėra ta, kad lemtingą akimirką „didvyris“ atsisuko. Naivu tikėti, kad įžeistas Hadas (įžeidimas šiuo atveju yra ir tiesioginis, ir perkeltinis: siekiama Euridikę sugrąžinti į gyvųjų pasaulį bei tęsti gyvenimą, tarsi mirtis būtų silpna ir nepajėgi pati savaime) bus toks malonus ir tiesiog atiduos sielą, sielą iš devintojo rato. Štai „Demokratijos pašauta vėliava...“ – Orfėjas ir Hadas yra savotiškas susitarimas. Tas susitarimas yra Euridikė. Pamiršta buvo tai, kad ji – tai ne daiktas. Tačiau kur tariasi du, trečiam nėra vietos. Gal todėl nekreipiama dėmesio į tai, jog „trečiasis“ yra protingiausias. „Aš tik sapnuojama“,– tai Euridikės žodžiai. Ji žino. Orfėjas – ne. Hadas žino abu. Tai štai ir bausmė. Jis eis ir eis į gyvųjų pasaulį, tačiau niekada jo nepasieks. Orfėjas manys, kad jį seka Euridikė, tačiau ji liks pas Hadą. Bausmės esmė ir yra ta, jog jis keliaus su viltimi pamatyti savo žmoną, tačiau šis tikėjimas ir bus tai, kas jį žudys, juk gyvųjų pasaulio jis nepasieks. Vis dėlto Orfėjui (ne)pasiseka (tyčia ar netyčia, nors tai didelės reikšmės neturi) – jis atsisuka ir pamato, kad už jo tik amžinoji tamsa, o Euridikės nė ženklo. Taigi,  „Tiktai šešėlis liko grindiny –/ lyg po atominio sprogimo...“ Orfėjas pralaimėjo žaidimą su mirtimi. Jis buvo toks užtikrintas savo jėgomis, jog nepastebėjo, kaip pats tapo viena iš naudojamų figūrėlių. Nesugebėjimas paleisti tapo jo mirties priežastimi, tačiau tai ne tik Orfėjo kaltė – partija nebūtų vykusi, jei Hadas nebūtų geidęs dar vienos gyvybės...

Žinutė

 

                      „Tu miršti“,– sakė Umberto Eco.– „Tu palieki žinutę butely.“ Tačiau XXI amžiaus jūroje visos žinutės pasklinda vandens eilėse, juk mūsų tiek daug. Taigi ir stumdomės vieni su kitais, ir dūžtam, o mūsų žinutės nuplaukia toli nuo stiklo šūkių, ką tik buvusių saugiais namais. Visgi nors mūsų ir nebėra, yra kiti. Sarkastiškai šypsodamiesi jie vaidina liūdesį – gal dvasia pavirto jų giminaitis, kurio banko sąskaita ar paliktas nekilnojamasis turtas veja gedulą tolyn. Mirusieji išeina, po savęs palikdami pėdsakus, tačiau gyvieji juos nuplauna, juk reikia vietos naujovėms, juk reikia vietos naujoms mirtims, dar žinutėms... Pasaulis taip pat siunčia žinutę, tik ji skirta ne Mirties jūrai, o vis dar kvėpuojantiems kūnams – tai „spinduliai –/pirmi, kreivi ir šykštūs“. Tik mes jų nematom – per daug skubam, daug svarbesnių reikalų, pavyzdžiui, rašyti  s a v o  žinutę. Manoji bus nematoma, tokia, kokią palieka tik patys nežinomiausi žmonės. Tyliai palikti pasaulį. Tyliai išeiti ir likti prisiminimuose tik tų, kurie turėjo dalelę manęs. Aš liksiu sielose tų, kurie žinos, kad iš tiesų manęs nė nebuvo, buvo tik versija, jiems priimtina versija. J. Vaičiūnaitės Orfėjas mano priešingybė: „aš didelis kaip riksmas ir/ žvelgiu su panieka/ į skylančius dangoraižius,/ į miestų niūrią paniką/ prispaudęs lūpas prie/ didžiulio instrumento.“ Savo mirtimi jis nugalėjo dievus, o gal tiesiog padovanojo save – „juodasis Orfėjas“. Visgi kokią žinutę paliksime? Kokią žinutę pražudysime? Paliktą gyviesiems ar priklausančią mirusiesiems? Orfėjo ar mano? Kito?


Antros vietos laimėtojos Monikos  Kajotaitės, Akmenės gimnazijos 10 kl. mokinės eilėraščio interpretacija pagal Broniaus Krivicko eilėraštį „ Jei be laiko man tavęs gedėti“ (mokytoja Rita Ringienė)

Broniaus Krivicko 26 soneto ,,Jei be laiko man tavęs gedėti“ interpretacija

(Iš 57 sonetų ciklo ,,Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“)

Jei be laiko man tavęs gedėti

Savo amžiuj kada lemta bus,

Tavęs nešt neduočiau į kapus,

Liepčiau kūną į liepsnas įdėti,

 

Kad galėčiau pelenus brangiuosius

Sau turėti urnoj amžinai,

Kad dar kartais veidas ir delnai

Prisiglaustų kiek sušildyt juosius.

 

Ir lig galo su skaudžia ramybe

Puoščiau aš tą liūdną brangenybę

Rožėm, kurios žydi raudonai,

 

Kad tai būtų ženklas nuolatinis,

Jog ugnis, kurią gelmėj krūtinės

Tu įkūrei, dega amžinai.

Kontekstas

Vilnija per Lietuvą Broniaus Krivicko –Vilniaus  šimtmetis. Esu ir aš toje vilnyje – klausausi   skleidžiamų jo knygos lapų šnaresio, skaitau, nes kaip kitaip pažinčiau miško brolį, sunkią jo buitį ir prasmingą būtį – žūtį. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti kario situaciją ir pasirinkimą, vėl cituočiau Bronių Krivicką: ,,Mūsų dienos nebūtin pasvirę./ Aš keliauju rudenio taku." (1, 117) ,,Mūsų liko gal iš šimto vienas.../ Užtat  turim būt savam kely/ Šimtą kartų tvirtesni nei plienas .../Lai garbingai kovoje ji krenta/ Paskutinio žūstančio delne. (1, 157) Tai apie tiesos ir Dievo vėliavą (1, 149), kurią reikia nešti, perduoti. Pasitikėti Dievu ir savimi, kad ištartum: ,,Mes nebūsim nugalėti!“ Pakilumas, nors plauki per audrą, o ,,nelaimės tartum tigrai puola“ (1,160). Iš kur dvasios stiprybė ir atrama? Iš vienatinio gyvenimo, iš meilės galios, ,,daug stipresnės nei tamsi naktis.“ (1, 145), iš prisipažinimo, kad ,,karalystėj bado ir speigų“ (1,152) ,,ne karalius, vargšas tik esu“, bet savo mylimajai po kojų dedu, ,,kas tik mano sieloj bus šviesu.“ (1, 143) Prisiekiama ne tik vėliavą garbingai nešti, bet ir mylėti amžinai savo gėlę skaistuolę, sidabro peteliškę, švelnią seserį, tolimą, mažytį žiburėlį, neužmirštuolę, žydinčią nakty. Priesaika, teikiama žodžiu, pasilieka nesulaužoma tiek kario, tiek mylimojo. Vadinasi, žodžio galia tapti ir eilėraščiu, ir liudijimu (3), ir atrama (2), ir ginklu (4).

Tekstas

Ištraukiu vieną laibą gėlelę iš ilgoko 57 sonetų ciklo ,,Neužmirštuolei, žydinčiai nakty.“ Skaitau kaip man skirtąjį.

                      Tylu, labai tylu po paskutinio žodžio ,,amžinai“. Jei jau parašyta ir perskaityta, vadinasi, su žodžio branduoliu ,,žinai“. Jei esi, jei pasakai, perduodi, lieki žinantysis kaip po susitikimo su žyniu, kuris kalba tik tada, kai kalbėti jau nebegalima arba, kai yra dar laiko perspėti, patarti. Vadinasi, žinią priėmiau ir saugau, ir iš pasislėpusio žodžio esmės  augu.

Kokia žinia ciklo klasikiniame eilėraštyje – sonete? Tai tekstas apie amžiną meilę. Tikras faktas, kad jis skirtas poeto bendražygei, ryšininkei, nuotakai ir žmonai Marytei Ziemelytei. Ar pasikeistų kas, jei to nežinočiau? Nebūtų tikslu, jei nežinočiau. Bet ir liktų visuotina, kai kalbama apie jausmą, išgyvenamą daugelio. Visuotina, universalu ir asmeniška. Taip asmeniška, kad ir bendra. Bet tekstas apie meilę ir burtažodis, slaptažodis, kurio negali bet kam sakyti, atverti, bet negali ir užverti, nesidalinti. Tai žodžio jėga, nors ir švelniausia, ir paveikiausia. Ir apsisprendęs miško brolis tai žinojo, jo ir juo laikėsi. Kaip sako prityrę literatūros tyrinėtojai, laikėsi labiau kaip šautuvo (3).

Dar šis tekstas yra ne tik jausmo išraiška, bet ir apsidraudimas: ,,Jei be laiko man tavęs gedėti/ Savo amžiuj kada lemta bus...“ Kaip netikėta ap(si)drausti jausmą. Ir draudimo, neįkainojamo,  forma ypatinga: pelenų urna kaip brangenybė, šildoma veidu ir delnais. Iš ugnies į ugnį, iš peleno į peleną, iš tekties į netektį, iš netekties į saugotiną brangenybę. Burtas, užkalbėjimas ar nebesulaužoma priesaika mylėti amžinai.

Kaip iš M. K. Sarbievijaus tekstų apie likimą ir visa ko matą – urną. Paradoksalu, kad galimos netekties atveju nelieka liūdesio, jei išgyvenai labai brangindamas savo vienintelį žmogų vienatiniu laiku. Ori melancholija, pakilumas, nepaprastumas ir šventė – meilės išpažinimo ir susitaikymo su lemtimi, kai mirtis kaip auka, o aukuras – mylinčio žmogaus širdis.

Soneto žmogus pavadina mylimąją Neužmirštuole. Nieko neįprasto, juk visi miško broliai turėjo slapyvardžius, o Ji jų sesuo. Asociacijos su kuklia pavasario gėlele, daugiažiede, kuklia, laukine, turi ir užslėptą reikšmę – mirštuolė, bet irgi su dviguba apsauga lyg šarvais. Kalbine prasme su dviem priešingos reikšmės priešdėliais. Liksi mirštuolė, jei užmirš, o jei neužmirš – žydėsi amžinai. Žydėti yra lygu gyventi, džiaugtis, pilnėti ir pildytis, todėl dažnas mėnulio pilnaties, šviesos motyvas. Eilėraščio žmogus  siekia būti ne tik ,,atkaklus ir kietas“ (1, 161), bet ir ,,visada skaistus ir tvirtas,/ Vertas tavo meilės ir tavęs“ (1, 126) ir ,,širdy negęsta maldos skaidrumas įstabus“ (1, 130).

Tiek Broniaus Krivicko lemtingas pasirinkimas išeiti į mišką, tiek išgyvenama laimė dalintis lemtimi su mylimąja (ciklo paantraštėje mylimąją vadina sau lygia vyriškąja gimine -tragiškųjų dienų ištikimuoju draugu) yra neatskiriami ir tikri. Iki šių dienų lieka svarbus savo trumpą laiką išgyvenusių žmonių idealizmas, o meilūs žodžiai nepildo banalybės, priešingai – stiprina grožį, kuris palaiko gyvenimą bet kuriuo laiku.

Perėmiau slaptažodį, pajutau ryšį.

Epilogas arba po teksto

Norėdama pasveikinti miško brolį ir poetą jo gimtadienio proga, ieškočiau neužmirštuolių, bet kur jų priskinsi rudenį, jei jos pavasario gėlės? Raudoną rožę, jei ne užaugintą, tai nupirktą, rasčiau – taip  jis pats norėjo (šįkart nesislepiu po lyrinio subjekto priedanga, juk šio žmogaus poezija autobiografiška) papuošti mylimosios urną. Vis tik lauksiu melsvųjų gėlelių – jos nupila ir mūsų kiemo pakraščius, sodą. Amžinojo pavasario neskalsios gėlės labiau tinka Broniui Krivickui. Tinka dar ir todėl, kad žodžiai, perrašyti, persirašyti sąsiuviniuose  ir butelyje perplukdyti per ,,bekraštį vandenyną“ ir ano laiko ,,kruvina banga“ išplaukę, išplakti ,,lig šviesių naujos dienos krantų“(1, 158) yra ne tik išsipildęs regėjimas, bet ir prasmingos kovos ir gilaus tikėjimo pasekmė: „Ir žinokim, kad, kovoj mums kritus,/ Ja paims ir neš lig galo kitas,/ Kol iškils ji bokšte aukštame.“ Broniaus Krivicko gimimo metais mūsų trispalvė 1919 pirmą kartą buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, o šeštąjį kartą - po keturiasdešimt ketverių,1988-ųjų spalio septintą. Ir taip kasmet nuo metų Pradžios.

 

Šaltinis

  1. Krivickas Bronius. Laikų griūty. Kūrybos rinktinė. Iš serijos ,,Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. V., ,,Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2017, p. 135

Literatūra

  1. Daujotytė Viktorija. Atsparos poezija. Kn. Krivickas Bronius. Laikų griūty. Kūrybos rinktinė. Iš serijos ,,Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. V., ,,Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ 2017
  2. Gasiliūnas Virginijus. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-11-17-v-gasiliunas-apie-poeta-partizana-b-krivicka-duztant-gyvenimo-formoms-jis-jas-islaike-kuryboje/178047
  3. Katkus Laurynas. Bronius Krivickas. Prieiga internetu: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1276
  4. Taškus Laurynas. Mūsų dienos nebūtin pasvirę. ,,Metai“, 2019, 11 nr., p. 10
  5. Žemaitytė Aldona. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-30-aldona-zemaityte-tiktai-mirties-alsavimas-salia-broniui-krivickui-atminti/36243     


Nuotraukos